Enterinis maitinimas

Kaip maitinti ligonį, kuris pats negali kramtyti, ryti? Tokiais atvejais gelbsti enterinis maitinimas, t.y. maitinimas per zondą.

Female patient receiving artificial ventilationEnterinio maitinimo metu zondas gali būti įkištas per nosį ar pilvo sieną į skrandį arba plonosios žarnos viršutinę dalį. Dažniausiai tokio maitinimo prireikia ligoniams po operacijų, pvz., gerklės vėžio, sergantiesiems lėtinėmis neurologinėmis ligomis. Įvairių šalių duomenimis, sergantieji lėtinėmis neurologinėmis ligomis sudaro 28–50 proc. pacientų, kuriems skiriamas enterinis maitinimas. Enteriniam maitinimui vartojami kaloringi maisto produktai arba specialūs mišiniai.

Kitas galimas mitybos būdas – parenterinis, t.y. apeinant virškinamąjį traktą. Parenterinio maitinimo metu maisto komponentai – baltymų aminorūgštys, riebalų rūgštys, gliukozė, mineralai ir vitaminai – leidžiami tiesiai į veną. Šiuo atveju vartojami specialūs standartizuoti mišiniai, kurie sudaryti iš minėtų maisto medžiagų.

Kada ir kokį maitinimo būdą skirti, sprendžia gydytojas. Labai svarbu, kad mitybos nepakankamumas būtų pastebėtas laiku. Kad ligonio mityba nepakankama, galima konstatuoti, jeigu jis netenka daugiau kaip 5 proc. kūno masės per 1 mėnesį, daugiau kaip 10 proc. kūno masės per 6 mėnesius. Taip pat, jeigu daugiau kaip 5 dienas valgo mažiau nei įprasta. Mitybos nepakankamumas gali vystytis ir jeigu maisto medžiagų poreikis padidėja, o ligonis jų gauna nepakankamai, pvz., jei serga tam tikromis ligomis (vėžiu, po operacijų ar traumų, anoreksija, esant kramtymo, rijimo sutrikimams, kt.), taip pat jeigu ligonį vargina nuolatinis vėmimas ar viduriavimas.