Psichoterapeuto patarimai

Psichoterapeuto patarimai slaugantiesiems

Sunki liga – išbandymas ne tik pačiam ligoniui, bet ir jo artimiesiems. Sergančiuosius nepagydoma liga neretai kankina depresija, ir tai nenuostabu: juk žmogus nuolat blogai jaučiasi, nieko pats negali ir, svarbiausia – nemato jokių prošvaisčių, t.y. pagerėjimo ateityje. Be to, žmogų dažnai vargina įvairūs skausmai: skauda širdį, nugarą, galvą ir pan. Sergantieji jaučiasi vieniši, pamesti, mano, kad jais niekas nesirūpina, nors iš tikrųjų dažnai yra priešingai. Tačiau kad ir kaip dažnai ar ilgai būtum kartu su sergančiuoju, jam vis tiek atrodo, kad atėjai tik minutei.

Kaip padėti artimiesiems suvokti, kad pasikeitęs žmogaus charakteris, irzlumas, piktumas yra liga? Kaip artimieji turėtų reaguoti į sergančiųjų kaprizus, gal reiktų mesti darbą ir kuo skubiau pas jį atvykti? Kalbamės su „Romuvos klinikos“ gydytoja psichiatre-psichoterapeute Zita Alseikiene.

Zita Alsekiene

Ką turėtų žinoti artimieji, kurie slaugo sergantįjį vėžiu, Alzheimerio, Parkinsono ar kita sunkia liga? Kaip jiems padėti priimti ligą, kuri sutrikdo žmogaus emocinę būklę?

Pirmiausia nepamiršti, kad slaugomas žmogus yra ne tik ligonis, bet ir mums artimas, mylimas žmogus. Mes labai liūdėsime ir gailėsime jo netekę, ir tada atrodys, kad galbūt prižiūrėjome per mažai, lankėme per retai. Todėl verta tikrai nuoširdžiai stengtis atiduoti kiek tik galime savo jėgų ir širdies šilumos. O priimti ligą reikia padėti ne tik sergantiesiems, labai dažnai ligonio artimieji patys negali priimti jo ligos, vengia kalbų apie ligos prognozę ir mirtį, kai ligonis ar senas žmogus nori apie tai pakalbėti. Norėdami padėti priimti ligą kitam, pirmiausia paklauskime, kiek mes patys su ja susitaikę. Visada norisi matyti tėvus, gyvenimo partnerį ar tuo labiau sergančius vaikus sveikstančius, stiprius, bet gyvenimas ne visada vyksta pagal mūsų norą.

Sunkūs ligoniai dažnai būna kaprizingi: kaip reaguoti, ar tenkinti jų kaprizus?

Geriausia reaguoti taip, kaip reaguojame į mažus vaikus: su meile, kantrybe, nuramindami, kartais duodami vilties, bet gerbdami ir aklai nepataikaudami. Kaip ir vaikai, ligoniai ne visada gali gerai numatyti savo norų pasekmes, todėl būtų neprotinga juos visus tenkinti besąlygiškai ir iki galo. Kaprizus ir besikeičiančias emocijas ypač sunku priimti tada, kai giliai viduje pykstame ant ligonio už tai, kad jis serga, už tai, kad jis silpnas, ne tik už pačius kaprizus.

Ar sakyti ligoniams tiesą apie jų sveikatos būklę, ar suteikti vilties, nors tokios ir nėra, kad jie pasveiks?

Visada geriausia yra daryti taip, kaip geriau ligoniui. Jei esantis netoli mirties žmogus pasakoja apie gražius ateities planus ir svajones, būtų žiauru tai sugriauti nuoga tiesa: „Tu juk greitai mirsi.“ Geriau tada pritarti, paklausinėti ligonio apie tuos planus ar bent patylėti. Tačiau dauguma sergančiųjų pradinėse ligos stadijose nori žinoti tiesą, nori pasiruošti ligos blogėjimui ir mirčiai, dar kažką nuveikti, ir tada užduoda klausimą: „Kiek man dar liko?“ Gydytojai dabar paprastai nebeslepia tiesos, pirma ją pasako pačiam ligoniui, o ne artimiesiems. Kartais sužinojęs tiesą žmogus patiria šoką, gali pulti į paniką ir net bandyti nusižudyti, todėl labai svarbus artimųjų vaidmuo. Reikia nebijoti paklausti, kokią ligą jam nustatė, kokia tos ligos prognozė, kaip jis jaučiasi apie ją sužinojęs. Išsiliejusios ligonio emocijos pagerins jo emocinę būklę ir jus suartins. Jei žmogus reaguoja į ligą labai depresiškai, galite priminti, kiek jis gero nuveikė anksčiau, kokį gyvenimą nugyveno, koks jis jums svarbus ir kad dabar reikia oriai priimti tai, kas jo laukia.

Kaip pakelti emocinę įtampą, kaip neįsižeisti girdint sergančiojo priekaištus, kaltinimus, kad jis neva blogai prižiūrimas? Kaip reaguoti į tai? Kaip slaugančiajam išmokti nekaltinti savęs?

Jei viduje esame tikri, kad gerai prižiūrime ligonį, neturėtume jaudintis dėl laikino sergančiojo nepasitenkinimo. Nereaguokime į tai asmeniškai, stenkimės žiūrėti objektyviai: ar tai tik begalinio dėmesio norėjimas, ar iš tikrųjų galime pasistengti daugiau. Dažnai priekaištaujama ne dėl to, kad sergančiajam kažko fiziškai trūksta, bet kad tenka būti vienam. Ligoniai, būdami vieni, išgyvena sunkų vienatvės jausmą, juos užplūsta sunkios mintys apie praeitį, ateitį, nugyventą gyvenimą, ir, norėdami to išvengti, jie norėtų kartu būti visą laiką, nelikti vieni nė minutei, taip nepaisydami kitų mūsų poreikių ir „atimdami“ mus iš šeimos, darbų, įvairių pomėgių. Nepulkime į kraštutinumus. Artimųjų slaugai tikrai reikia skirti daug laiko, bet neatiduoti viso savęs. O slaugančiojo savęs kaltinimas gali rodyti prasidedantį vidinės psichologinės pusiausvyros sutrikimą (depresija slaugantiesiems sunkius ligonius pasireiškia daug dažniau nei bendroje populiacijoje).

Kokias klaidas dažniausiai daro slaugantys artimieji? Kaip jų išvengti?

Dažniausiai užmirštama, kad laikas bėga ir kad viskas yra laikina. Atrodo, kad slaugymas vyksta amžinybę ir ateityje tęsis dar tiek pat. Iš tikrųjų turėtume džiaugtis, kad dar galime pabūti su artimuoju ir negailėti atsisakyti kažkokių savo poreikių, kad daugiau laiko pabūtume kartu. Jei prižiūrime tėvus, labai naudinga į priežiūrą įtraukti vaikus, paaiškinti jiems, kas vyksta. Kartu tai bus pavyzdys, kokios priežiūros mes norėsime patys.

Kita klaida – priešinga – perdėtas aukojimasis nepaisant savo interesų, pakankamai nepailsint, pamirštant kitus gyvenimo įsipareigojimus. Kitų artimųjų įtraukimas į slaugą gali ne tik palengvinti mūsų naštą, bet ir suartinti šeimą. Daug gali padėti samdomi žmonės, kurie nukraus dalį naštos, be to, ligonis nesijaus toks vienišas. Kartais išeitis gali būti slaugos įstaigos, tik reikia įdėmiai žiūrėti, ar tikrai mūsų artimam žmogui ten gerai, ar jis ten nesijaučia vienišas ir mūsų atstumtas.

Kas padėtų atsigauti slaugančiam sunkų ligonį?

Reikia skirti pakankamai laiko poilsiui, nepamiršti elementarių savo poreikių. Kasdien naudinga pabūti lauke ir nors kelias minutes pailsėti vieniems. Žiūrėti savo sveikatos, mitybos, fizinio aktyvumo, nepamiršti bendrauti su sveikais žmonėmis. Ir suprasti, kad, slaugydami sunkų ligonį, atliekame sunkų ir svarbų darbą.

Dėkojame gydytojai už atsakymus.